Apie mus
 
 
Veiklos sritys
 
 
Komanda
 
 
Klientai
 
 
Naujienos
 
 
Publikacijos
 
 
Nuorodos
 
 
Karjera
 
 
Kontaktai
 

Konfidencialios (neteikiamos) informacijos problema
Nerijus Kasiliauskas, advokatas


       2003 01 01 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas įtvirtino naują darbo teisės institutą – darbuotojų informavimą ir konsultavimą, kuris įpareigoja darbdavius teikti informaciją darbuotojų atstovams apie įmonės darbo, ekonominius bei socialinius klausimus, o taip pat konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl įmonėje priimamų sprendimų darbo santykių srityje. Praktikoje dažnai kyla klausimas kokia apimti darbdavys privalo teikti informaciją darbuotojų atstovams.
       Darbo kodekso 47 straipsnio 4 d. 4 punkte nurodyta, jog darbuotojams bei jų atstovams informacija nėra suteikiama jei ji laikoma valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi. Supažindinimą su valstybinėmis ir tarnybinėmis paslaptimis, kurios gali būti reikšmingos ne tik įmonės, bet ir valstybės mastu, bei atsakomybę už jų atskleidimą ar neteisėtą panaudojimą reglamentuoja specialūs įstatymai ir norminiai teisės aktai.
       Tačiau kalbant apie komercinės paslapties reglamentavimą Darbo kodekse, reikia pripažinti, kad nuostata leidžianti neteikti informacijos, kuri laikoma komercine paslaptimi buvo ne visiškai suderinama su tarptautinės teisės aktų reikalavimais.
        Pirmiausia, Lietuvos Respublikos įstatymuose pateikiama komercinės paslapties samprata, darbo teisės požiūriu, negali būti taikoma pilna apimtimi, nes tai pažeistų darbuotojų teisę į informavimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnyje pasakyta, kad komercine (gamybine) paslaptimi laikoma informacija, turinti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas yra ją patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
       Kiekvienoje įmonėje turi būti patvirtintas komercinių paslapčių sąrašas ir nustatyta jų apsauga. Vadovaujantis minėta CK nuostata, darbdavys komercine paslaptimi gali pripažinti bet kurią informaciją, kurios jis nenori atskleisti. Tokiu atveju DK numatyta informavimo pareiga netektų prasmės.
        Antra, net ir pripažinta konfidencialia, informacija tam tikrais atvejais turi būti atskleidžiama. Tai numato tiek Tarptautinės Darbo Organizacijos (toliau TDO), tiek Europos Sąjungos teisės aktai. Pavyzdžiui, TDO rekomendacijos Nr.163  “Dėl kolektyvinių derybų” 7 straipsnyje nurodoma, kad, valstybino ir privataus sektorių darbdaviai darbuotojų organizacijų reikalavimu turi suteikti reikalingą deryboms ekonominę ir socialinę informaciją apie derybose dalyvaujantį padalinį ar įmonę. Jei tam tikros informacijos atskleidimas galėtų pakenkti įmonei, tai informacijos perdavimas gali būti sąlyginis, darbuotojų atstovams įsipareigojus, kad bus išsaugotas reikiamas konfidencialumas.
       ES Direktyvos 2002/14/EB “Dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimo” 6 straipsnis taip pat nustato, jog valstybės narės užtikrina, kad, vadovaujantis nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis ir apribojimais, darbuotojų atstovai ir jiems padedantys ekspertai nėra įgalioti darbuotojams arba trečiajai šaliai atskleisti kokios nors informacijos, kurią teisėtu interesu jiems konfidencialiai atskleidė įmonė arba padalinys. Šis įsipareigojimas galioja neatsižvelgiant į minėtų atstovų arba ekspertų buvimo vietą, netgi pasibaigus jų kadencijai.  Tačiau valstybė narė gali įgalioti darbuotojų atstovus ir jiems padedančius asmenis perduoti konfidencialią informaciją darbuotojams ir trečiajai šaliai, kurie įsipareigoję laikytis konfidencialumo reikalavimų.
       Taigi, pagal tarptautinius teisės aktus, net  pripažintos komercine paslaptimi informacijos konfidencialumas nėra absoliutus. Tai patvirtina ir nesenai įsigaliojęs Darbo tarybų įstatymas. Šio įstatymo 23 straipsnyje numatyta, jog darbdavys negali atsisakyti suteikti informaciją  darbo tarybai motyvuodamas tuo, kad tam tikra informacija yra komercinė (gamybinė) paslaptis. Jei teikiama informacija nustatyta tvarka yra pripažinta komercine (gamybine) paslaptimi, tai darbdavys kiekvieną  darbo tarybos narį supažindina su ja pasirašytinai bei įspėja dėl atsakomybės už tokios informacijos atskleidimą ar neteisėtą jos panaudojimą. Tik išimtinais atvejais darbdavys gali atsisakyti suteikti informaciją, jei toks informavimas ar konsultavimas pagal objektyvius kriterijus labai pakenktų įmonės interesams ar iš esmės pažeistų įmonės ar jos struktūrinių padalinių funkcionavimo principus. Nesutikdama su tokiu darbdavio sprendimu, darbo taryba gali kreiptis į teismą, kuris turi teisę įpareigoti darbdavį suteikti minėtą informaciją. Analogiškas nuostatos siūlomos ir Darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymui.
       Tačiau, darbdaviams nereikėtų pernelyg baimintis šios nuostatos, nes pats darbdavys spręs ar informacija teikiama darbo tarybai gali pakenkti įmonės veiklai. Jei darbdavys nuspręs neteikti komercinės paslapties darbo tarybai, tai pastaroji galės kreiptis į teismą ir šiuo atveju teismas nuspręs ar komercinės paslapties atskleidimas darbo tarybos nariams gali pakenkti įmonės veiklai.
       Ši nuostata atitinka ES Direktyvos 2002/14/EB 6 straipsnio 2 dalį, kuris nustato, jog valstybės narės konkrečiais atvejais ir nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir atitinkamais apribojimais numato, kad darbdavys neprivalo pateikti informacijos arba konsultuotis, kai tos informacijos arba konsultacijos pobūdis yra toks, kad vadovaujantis objektyviais kriterijais jos pateikimas darbuotojų atstovams labai pakenktų įmonės arba jos padalinių funkcionavimui arba būtų jiems tiesiog žalingas. Direktyvoje naudojama tiesioginės (esminės) žalos įmonei nuostata yra vertinamojo pobūdžio. Paprastai esminė žala įmonei atsiranda, kai informacijos atskleidimas sąlygoja klientų perėjimą pas konkurentus ar įmonės pajamų sumažėjimą. Informacija, kurios atskleidimas gali padaryti esminę žalą įmonei, gali būti detali įmonės investicijų analizė, marketingo ir kainų politika ir pan.
       Apibendrinant galima teigti, jog darbdaviai suteikdami darbuotojų atstovams informaciją, kuri yra laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, gali iš jų reikalauti konfidencialumo. Darbuotojų atstovams atskleidus patikėtą informaciją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus taikytina visų rūšių atsakomybė: baudžiamoji, administracinė, drausminę bei civilinė.